Pokalbis su „Plekšnė rūke“ įkūrėju Martynu Manču

Taip jau nutiko, kad Palangoje, prie jūros užaugusio Martyno Mančo gyvenimas sukasi aplink žuvį. „Esu iš žvejų giminės“, – sako vos dvidešimt šešerių sulaukęs rūkyklos „Plekšnė rūke“ įkūrėjas ir pasakoja, kad visas jo laisvas laikas dingsta prie upės ar ežero su meškere, o pagautas žuvis jis paleidžia atgal į vandenį. Tegu plaukioja…

 

Žvejyba Martyną užkrėtė tėtis, nuo mažens jį pasiimdavęs kartu. „Mūsų šeimoje visi žvejojo ir skaniai žuvį ruošė, – pasakoja. – Gal todėl, ūgtelėjęs, sugalvojau kieme pasidaryti rūkyklą iš išsirūkyti šviežios žuvies. Rūkykla buvo rankų darbo, nedidelė, bet labai tinkama eksperimentams. Gal dešimt metų jie tęsėsi, kol atradome, kiek druskos geriausia dėti, kokius prieskonius barstyti ir kokiomis malkomis rūkyklą kūrenti, kad žuvis išeitų pati skaniausia“.

 

 

Dešimties metų eksperimentai nepraėjo veltui – vieną dieną šeimoje Martynas pasidalino sumanymu rūkyklą iš kiemo perkelti į vidų ir sukurti tokią, kad žmonės galėtų matyti ne tik kaip žuvis rūkoma, bet ir kaip ji ruošiama, kad visas procesas – lyg ant delno. Iš pradžių savo sumanymą norėjęs įgyvendinti savo gimtajame mieste – Palangoje, vėliau persigalvojo ir su visa rūkykla išvažiavo į Vilnių, į „Benedikto turgų“.

 

„Tai buvo sudėtingas projektas, – šiandien sako . – Reikėjo viską sugalvoti taip, kad žmonės galėtų matyti procesą, bet aplink nesijaustų dūmų kvapo. Atsivežę šviežią žuvį, ją per naktį sūdome, ryte beriame prieskonius ir dedame į rūkyklą. Po dviejų ar penkių valandų žuvį iš jos traukiame ir jau galima valgyti“.

 

Jokių priedų, kad žuvis ilgiau liktų šviežia, Martynas nenaudoja. Sako netgi druskos beriąs mažiau nei įprasta: „Mums nereikia keletą dienų išrūkytą žuvį laikyti, ji iškart iškeliauja į valgytojų namus. Prieskonių irgi nepadauginame, juk svarbiausia ne jie, o žuvies skonis – šiek tiek pipirų, česnako. Kai kurioms tinka ir truputis saldžiosios paprikos miltelių“.

 

 

Nors ir išsiaiškinęs, kaip žuvį rūkydavo senovės lietuviai, Martynas visos patirties iš jų neperėmė – į savo rūkyklą jis deda ne šlapias, kaip įprasta, o sausas juodalksnio malkas. „Šlapios malkos, – teigia – duoda daugiau dūmo, bet sausų malkų dūmas švelnesnis, sveikesnis“.

 

Savaitgalius su meškere rankoje prie upės ar ežero mėgstantis leisti vyras savo sugautų žuvų į rūkyklą ne tik neveža, bet ir visą laimikį paleidžia. „Tegu veisiasi“, – sako ir prasitaria apie dar vieną savo laisvalaikio leidimo būdą. Kai prasideda lašišų nerštas, jau keletą metų Martynas su draugais lašišas saugo nuo brakonierių. „Situacija keičiasi, lašišų pastebimai padaugėjo, o brakonierių sumažėjo“, – šypsosi ir priduria, kad žuvį saugoti turėtų būti kiekvieno žvejo pareiga.

 

Jei norisi paskanauti rūkytos žuvies, iš rūkyklos sau jis dažniausiai traukia ungurį ir šamą. Nevalgo jų karštų, sako, daug skaniau, jei šaldytuve pastovi. Šiltas skanu ešerys ir lašiša.

 

 

Vis dėlto, jeigu rūkytos žuvies nusipirkote daugiau, nei galėjote suvalgyti, Martynas sūlo keletą būdų kaip ją panaudoti naujam, netikėtam patiekalui.