Šį savaitgalį sūrių mugėje lietuviški sūriai kausis su itališkais ir graikiškais

„Sūris yra gyvybė. Jo viduje vyksta daugybė dalykų, kurių mes nematome plika akimi“, – sako sūrio kultūros židinio – „Sūrininkų Namai“ įkūrėjas ir sūrio tradicijų puoselėtojas Valdas Kavaliauskas. Drauge su dar viena lietuviško sūrio entuziaste, buvusia žurnaliste, parduotuvėlės „Pieno namai“ įkūrėja Ilona Bukaltiene jiedu sumanė Lietuvos pievų ir miškų skonį atvežti į Vilnių. Šį sekmadienį lietuviškų sūrių gamintojai susitiks „Benedikto turguje“, kur įvyks pirmoji Benedikto sūrių mugė. Joje bus pristatyti ne tik lietuviški, bet ir įdomūs graikiški bei itališki sūriai.   

 

Prieš gerą dešimtmetį apie brandintus lietuviškus sūrius buvo nedaug kalbama. Ir visai nedaug kas žinojo apie keletą keistuolių, kurie išvyko į kaimą auginti karvių, avių ir ožkų, o savo nedidelėse kaimo trobelių virtuvėlėse pradėjo spausti sūrius. Kad viskas vyktų taip kaip reikia, jie sūrių gamybos paslapčių mokėsi Prancūzijoje ir nekreipė dėmesio į skeptikus, kurie aiškino, kad gerą sūrį pagaminti gali tik tie, kurie turi ypatingas sąlygas, ypatingus pelėsius ir bakterijas.

 

„Kur tik galėjome ieškojome žinių, bandėme patys, kvietėmės mokytojus iš Normandijos, iš Alpių regiono, patys važiavome mokytis į Prancūziją, net nepastebėjome, kaip gimė Lietuvos sūrininkų judėjimas, – pasakoja šiandien bene garsiausias Lietuvos sūrininkas, sodybos „Paskui saulę ir ožkas“ įkūrėjas Valdas Kavaliauskas ir priduria, kad gandas apie lietuviškus sūrius pradėjo sklisti prieš penkerius metus, kai sūrininkų produktus pradėjo ragauti sūrio gerbėjai.

 

Valdas Kavaliauskas neabejotinai norėtų, kad sūrininkų atsirastų vis daugiau ir vis naujų, tačiau entuziastų būriai turguose prie prekystalių nestovi. „Sūrininko gyvenimas nėra paprastas, turi jam atsiduoti ir negailėti nei jėgų nei laiko. Gyvulius reikia prižiūrėti, melžti tris kartus per dieną ir nesvarbu, ar šventės, ar savaitgaliai, ar karštis lauke, ar šaltis. Ne kiekvienas tai ištveria, o romantika, kuri pradžioje daug kam susuka galvas, gana greitai išgaruoja“, – sako.

 

Ar per dešimtmetį jis jau perprato Lietuvos sūrio mėgėjų skonį? „Taip jau istoriškai susiklostę, kad lietuviai labiau vertina kietuosius, ilgai brandintus sūrius, – atsako. – Iš kelionių dažnas parsiveža ir prancūziškų sūrių nostalgija, ne mažiau vertinami ir tradiciniai varškės sūriai. Juose, tiesa, daug skonio ieškoti nereiktų, gal todėl dabar taip populiaru juos gardinti įvairiais prieskoniais, žolelėmis ar netgi kepti“.

 

Gurmaniškas sūrio skonis – kas kita. Tą patį teigia ir Ilona Bukaltienė, turguje kasdien girdinti sūrio ragautojų klausimus – kaip ilgai sūris buvo raugintas? Iš kokio pieno – šviežio ar pasterizuoto jis pagamintas? Kur buvo laikomas ir kaip ilgai brandinamas? „Ne į visus klausimus galiu atsakyti, štai todėl ir sugalvojome sūrio mugę, kad žmonės ateitų, patys su sūrininkais pabendrautų ir rūpimus klausimus išsiaiškintų“.

 

Žurnalistiką į prekybą pieno produktais iškeitusi Ilona patyrė, kad lietuviai vis dar labiausiai vertina karvės pieno sūrius, nors pastaruoju metu itin populiarėja ožkos ir avies sūriai. „Dėl skonio juk paprastai nesiginčijama“, – šypsosi ir mugės lankytojams žada įdomias pažintis su sūrio gamybos amatu bei edukacines programas.

 

Savo ūkyje net aštuonias sūrio rūšis gaminantis Valdas Kavaliauskas neabejoja, kad sūrio mėgėjų skonis priklauso ne tik nuo susiformavusių įpročių, bet ir nuo sezono. „Geriausi sūriai yra tie, kuriuos žmonės perka, mėgsta ir kurių grįžta“, – sako sūrininkas, mugėje skaitysiantis paskaitą „Gyvas sūris: skonis, kvapas, tekstūra“.