Pokalbis su Giedre Barauskiene – Benedikto turgaus receptų autore

Jeigu ilgai svarstėte, kas slepiasi po nuostabiais Benedikto Turgaus receptais, susipažinkite su mūsų receptų kolekcijos autore, maisto fotografe Giedre Barauskiene, kurios nuotraukose tiesiog norisi užsibūti.

Dalinamės nuoširdžiu Lamų slėnis interviu, kuriame Giedrė pasakoja apie gražiausius jos vaikystės prisiminimus, atvedusius į maisto fotografiją:

 

Pakalbinti maisto fotografę Giedrę Barauskienę norėjau nuo tada, kai supratau, kad nesibaigiančiame instagramo sraute ilgėliau sustoju būtent prie jos nuotraukų. Gražiausioje rudų tonų apsuptyje išsirikiavę baravykai, lengvučio porceliano lėkštėje tupintis pyragas ar pintinė obuolių ‒ tokių sultingų, kad taip ir norisi vieno atsikąsti… Su Giedre kalbamės apie gražiausius jos vaikystės prisiminimus, atvedusius į maisto fotografiją, močiutės indų kolekciją, kantrius produktus ir nuotraukas, kuriose norisi užsibūti.

 

– Giedre, kas gimė pirmiau – jūsų meilė maistui ar fotografijai? Kaip jos susijungė į viena?

– Visko pradžia – mano senelių namai, ūkis su didžiuliu sodu ant Ašvos upės kranto Žemaitijoje. Čia prabėgo mano vasaros ir savaitgaliai. Iš čia – smagiausios patirtys ir vertingiausios pamokos. Ūkyje turbūt visi darbai vienaip ar kitaip susiję su maistu, jo gaminimu, auginimu. Per bulviakasį ar šienapjūtę su močiute į laukus nešdavome talkininkams karštus pietus. Viename krepšyje – ant rūkytų lašinukų kepta plakta kiaušinienė, virtos bulvės su krapais, kitame – raugintas pienas, šviežiai raugti agurkai, gira, o trečiame – indai.

Su seneliu eidavome grybauti. Už poros kilometrų nuo sodybos, miške, buvo griovys, skyręs Lietuvą ir Mažąją Lietuvą. Būdavo, baravyką rauni Lietuvoj, voverušką – Mažojoj Lietuvoj. Vienas gražiausių vaikystės prisiminimų – liepžiedžių skynimas nuo šieno vežimo, kai grįžtant iš lankų senelis didžiulės liepos pavėsyje sustabdydavo pailsinti arklį. Visas medis dūzgia, o kvapas nenusakomas…

Dar vienas neišdildomas atsiminimas ‒ dienos, kai į kaimą atvažiuodavo autoparduotuvė. Eidama apsipirkti močiutė nešdavosi drobinius maišelius cukrui ir miltams. Apsipirkimo pabaigoje pardavėja susukdavo popierinę tūtą ir pasverdavo kilogramą gėlės žiedo formos sausainių… Ne visi prisiminimai tokie saldūs. Pamenu ir kaip močiutė mane barė, kai gaudydama pietums skirtą antį užgriuvau ją ir sulaužiau jai koją.

Senelių sode buvo retų veislių obelų, slyvų. Kai senelius iš vienkiemio iškeldino į gyvenvietę, senelis iš senojo sodo atsivežė vieną obelį. Dideliu spinduliu atkasė šaknis, užkėlė ant metalo plokštės ir vikšrinis traktorius šešis kilometrus žvyrkeliu traukė ją į naują vietą. Labai gerai atsimenu tą obels kelionę… Ir šį rudenį skynėme nuo jos obuolius.

Senajame sode yra išlikusios kelios obelys ir žaliuoja eglė. Ją pasodino vyriausias senelio brolis Juozas Rauktys – mokslininkas, VU profesorius, Lietuvių enciklopedijos miškininkystės ir botanikos skyrių redaktorius ir bendradarbis. JAV gyvenantys jo vaikai ir vaikaičiai tikriausiai net nežino, kad čia, Lietuvoje, gali apkabinti savo senelio pasodintą medį.

Baigiant vidurinę mokyklą senelis patarė dairytis profesijos, susijusios su maistu. Galbūt jis to linkėjo prisimindamas savo dešimt Norilsko lageryje praleistų metų, o gal apskritai remdamasis savo gyvenimiška patirtimi. Jo palinkėjimas savotiškai išsipildė, kai pradėjau fotografuoti maistą.

– Kaip formavosi jūsų estetika? Papasakokite apie savo nuotraukų rekvizito kolekciją. Į ką atsižvelgiate rinkdamasi naują lėkštę ar šaukštelį?

– Kai į rankas paėmiau profesionalų fotoaparatą, jau žinojau, kad fotografuosiu maistą. Po pirmų bandymų supratau, kad galiu tai daryti ir man tai įdomu. Iš pradžių net savotiškai gailėjausi, kad anksčiau neatradau šio sau malonaus ir įdomaus užsiėmimo. Bet tuo pačiu supratau, kad visa tai, ką iki tol buvau dariusi, buvo puikus įdirbis. Galbūt todėl sėkmė lydėjo nuo pat pradžių. „Nuotrauka daroma ne vien fotoaparatu. Fotografavimo procesui įtaką daro visi vaizdai, kuriuos esi matęs, knygos, kurias esi skaitęs, muzika, kurios esi klausęs, žmonės, kuriuos mylėjai“, – tai fotografo Anselio Adamso mintis, ir ji man labai patinka.

Iš pradžių fotosesijoms naudojau savo močiutės palikimą – vokiško porceliano lėkštes, pagrindą atstodavo senos indaujos arba senelių drabužių spintos durys. Dabar tos lėkštės ilsisi mano indaujoje, jas labai branginu ir ant stalo dedu per šeimos šventes. Tačiau apvalus močiutės svetainės stalas intensyviai dirba ir iki šiol. Darbų stilistika po truputį keitėsi, darėsi nuosaikesnė. Išmokau tai, ką noriu, pasakyti su mažiau daiktų. Atsirado daugiau supratimo, ką noriu parodyti, kas svarbiausia. Vieną rekvizitą keitė kitas, viskas sluoksniais nusėdo lentynose. Iš patirties žinau, kad iš anksto kažko kaupti neverta, visoms galimoms fotosesijoms rekvizito nesusipirksi. Dabar pamačiusi gražų dubenį ar įrankį svarstau: „Gražu. Noriu. Bet ar man tikrai reikia?“ Šita mantra mane sulaiko nuo bet kokių nereikalingų pirkinių. Nors akys nuolat ieško ir mato keisčiausiose vietose įvairiausius daiktus, kuriuos norėčiau turėti. Pavyzdžiui, iš kelionės į Korfu salą parsivežiau sudžiovintų monsteros žiedlapių, primenančių laivelio formos dubenėlį. Kartais pakanka vienos kitos tokios detalės, kad viskas kadre atrodytų kitaip, įdomiau. Man gražu, kai nuotraukoje atsiranda šilta, rankų darbo ir laiko paliesta, jaukumo suteikianti detalė, kai ne viskas nauja. Tokio rekvizito atrasti sunkiau – gražūs daiktai nepavaldūs laikui ir tendencijoms, todėl visada paklausūs. Galbūt šis polinkis iš dalies mano fotografijų stilistiką apibūdintų kaip „modern rustic“.

– Ar galite nupasakoti, ką kadre stengiatės užfiksuoti? Ar svarbus tik patiekalas, ar kuriate ir tam tikrą istoriją?

– Na, nelygu, kam fotografijos skirtos, koks sumanymas, klientų lūkesčiai. Vieniems svarbu maksimalus produkto išeksponavimas be jokių pašalinių detalių. Tada turi labai gerai pagalvoti apie indą ir pagrindą. Jeigu iš fotografijos norima daugiau nei skanumo, tada turi apgalvoti, kokia aplinka padės sukurti istoriją, kokios detalės ne konkuruos, o padės atsiskleisti pagrindiniam kompozicijos herojui. Kuo daugiau laisvės ir kūrybos – tuo įdomiau. Patinka dirbti neskubant, kai malonumo teikia ir rezultatas, ir procesas.

– Skaičiau, jog jums patinka fotografuoti vaisius ir daržoves, nes jie kantrūs. Kokius dar produktus ar patiekalus mėgstate įamžinti?

– Man juos patinka ne tik fotografuoti, bet ir auginti. Turiu sodą, gėlyną, nedidelį daržą su žalumynų lysvėmis. Iš šių daug kas persikelia į mano nuotraukas. Vaisiai, uogos, daržovės yra puikūs modeliai, jie ilgai gali pozuoti nekeisdami išvaizdos. Jei, tarkim, karštas patiekalas akimirksniu keičia savo spalvą, konsistenciją, formą, tai vaisiai, uogos, daržovės bei dauguma saldumynų kantriai ištveria perkėlimą iš vieno indo į kitą, lietimą ir panašiai. Jie tinka lėtam fotografavimui, mėgavimuisi procesu, ir tai lyg terapija.

– O ką sudėtingiausio esate fotografavusi?

– Dideliuose maisto reklamų filmavimo projektuose ir fotosesijose esu dirbusi maisto stiliste. Kartą vienos reklamos agentūros kūrybininkai sumąstė kadrą, kuriame taurė, o joje – trys skirtingi skystos konsistencijos maisto produktai, atkartojantys Italijos vėliavą. Kaip žinote, Italijos vėliavos spalvos yra išsidėsčiusios ne horizontaliai, o vertikaliai – tad kaip iš skirtingų spalvų skysčio taurėje padaryti vertikalias žalią, baltą ir raudoną juostas? Kad turėsiu įgyvendinti tokį sumanymą, sužinojau tik atėjusi į studiją. O joje jau mindžikuoja idėjos autoriai iš reklamos agentūros, klientas bei vienai valandai užsakytas rankų modelis – dešimtmetė mergaitė ir ją atlydėjusi mama. Nežinau, ar galėčiau tai pakartoti dar kartą, bet kelioms akimirkoms pavyko tą stebuklą sukurti. Kolegos fotografo meistriškumas lėmė sėkmę. Po tokių projektų pagalvoji, kad geriau jau vykdyti savo, o ne kažkieno kito idėjas ir sumanymus. Dabar tai dažniausiai ir darau.

Kai patiekalą gamina vienas žmogus, apipavidalina kitas, fotografuoja trečias, o retušuoja ketvirtas, teoriškai visad lieka galimybė pasislėpti kažkam kitam už nugaros. Bet kai visa tai darai pats, nei sau, nei klientui nepasiteisinsi, kad patiekalas buvo nefotogeniškas ar nufotografuota ne taip. Darai viską, kad rezultatas būtų nepriekaištingas.

– Kiek maisto fotografijoje yra tikro maisto?

– Visas maistas yra tikras. Tik neretai daug produktų sugadinama siekiant šviežumo įspūdžio. Vieno kadro fotosesijos kartais užtrunka visą dieną, įskaitant rezultato derinimą su klientu. Tuomet tenka tą patį patiekalą atgaivinti ar gaminti iš naujo kelis kartus. Bet tai daugiau liečia didelius, ilgai trunkančius projektus, ypač filmavimą, kur po kaitriomis lempomis ne tik produktas, bet ir žmogus gali ištirpti.

Kaip tą tikrą produktą paruošti ir išlaikyti per visą fotosesiją patrauklų, priklauso nuo žinių ir priemonių. Šios srities specialistai pernelyg neatvirauja, nes tai – per jų asmeninę patirtį sukauptas neįkainojamas žinių bagažas. Tad kiekvienas eina savo ieškojimų keliu.

– Kaip manote, kokia gi yra gera maisto fotografija?

– Tokia, kuri ne tik graži, bet ir įdomi: galbūt mintimi, šviesa, rakursu, spalvų deriniu ar nuotaika, o gal keliais ar net visais šiais aspektais. Tokia, į kurią norisi žiūrėti ilgai, joje būti.

– Gyvename instagramo laikais, kai kiekvienas gali būti maisto fotografas. Kokią įtaką tai daro profesionalams?

– Instagramas – vieta fotografams ir nefotografams pasirodyti, o klientams – juos atrasti arba… pasiklysti. lnstagramo laikų ir sekėjų skaičius nebūtinai atspindi darbų kokybę, gebėjimus. Juk daugelis į instagramą kelia nuotraukas, kurios, tikėtina, sulauks daugiausiai dėmesio, o tai yra saldumynai, vaisiai, uogos – kas jau savaime gražu. Kliento vietoje, rinkdamasi fotografą, pasidomėčiau, kaip šiam sekasi fotografuoti karštus, kasdienius ir ne itin fotogeniškus patiekalus bei produktus. Tai kur kas sudėtingiau, tam reikia įgūdžių, pasiruošimo. Mūsų rinka maža ir taip jau yra, kad dažnai rezultatas remiasi į vieno žmogaus – fotografo gebėjimus, nes daugeliu atvejų jis pats yra maisto bei rekvizito stilistas, retušuotojas, neretai ir patiekalo gamintojas.

– Kas jus labiausiai įkvepia?

– Kelionės, gamta, kitų fotografų, dailininkų darbai. Apskritai, maistas yra sritis, kuri gali nustebinti, kur vis dar gali patirti pirmų kartų – matydamas, ragaudamas ir fotografuodamas neregėtus produktus, patiekalus. Be galo patinka vaikščioti po kitų kraštų turgus, kur žvejai parduoda laimikius, ūkininkai iš savo užaugintų ir pagamintų gėrybių sudėlioja netikėčiausius derinius ir natiurmortus. Oranžerijos, botanikos sodai bei parkai taip pat dažnai nulemia kelionių kryptis.

– Ar pastebite kokių nors maisto fotografijos tendencijų? Kokias nuotraukas imsime dažniau matyti ateityje?

– Tikriausiai toliau stebins techninių galimybių demonstravimas, bet jaudins tai, kas žmogiška, jautru.

 

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, asmeninis archyvas

Visą tekstą ir dar daugiau nuotraukų rasite Lamų slėnio žurnale. O nuostabieji Giedrės receptai slepiasi receptų skiltyje!